Vabalai sienoje
Kai buvau maža, man nerūpėjo, kokios buvo Cedral dailylentės kaina, nors namai ir buvo iš dailylenčių. Gyvenant nuosavame name dažnai atrodydavo, kad tai nėra joks privalumas turėti tą savo sodą, tas savo dailylentes, tą savo kambarį. Atrodė, kad vaikai, kurie gyvena butuose, kažkaip gyvena daug įdomiau. O tik man taip tenka liūdnai kankintis vienatvėje, kai nėra kituose butuose draugų. Be to, nekenčiau tų dailylenčių, kuriomis buvo iškalti kambariai. Tuo tarpu, pas tėvus užsukę draugai ir giminės aikčiodavo pamatę mūsų sienas. Jiems visiems tai buvo labai gražu, priminė kažkokias gal jų pačių svajones, o gal ką nors iš filmų. Tačiau mums, vaikams, tai nekėlė tokio jau didelio susižavėjimo. Na, tai tiesiog buvo dailylentės ir tiek. O man, kaip mergaitei, kai kas kėlė ir siaubą – tai, kas gyveno už sienos.
Vabalai už sienų
Dalykas, dėl kurio mama visą gyvenimą kaltino tėvą, tai netinkamas namo apšiltinimas. Tėvas šiek tiek taupė apšiltinimui, užtat dailylenčių kaina buvo didesnė. Jis apšiltino namą spaliais – tokia sena keista statybine medžiaga, kurios nenaudoja dabar niekas jau labai seniai. Aišku, ji nebuvo pakankamai sandari. Negana to – joje buvo nuolat atsinaujinančios vabalų kolonijos. Ten buvo labai palanki terpė visokioms musėms sulįsti, sudėti kiaušinėlius. Vos tik mama užkurdavo krosnį ir kambariai prišildavo, pradėdavo lįsti iš tų sienų kas nors. O pavasariai išvis būdavo siaubingi – reikėdavo priprasti prie krebždėjimo sienose. Kartais, atsigulus į lovą, atrodydavo, kad krebžda visai prie ausies, kad tuojau kažkas išlys iš už dailylentės. Dažniausiai nieko nebūdavo, nors net du kartus iš ten visgi išlindo po nedidelį juodą vabalą. Bet vabalą, ne vabaliuką. Kadangi dailylentėmis buvo iškaltos ir lubos, o apšiltinimas perdangose toks pats, tai ir ten susisukdavo sau kolonijas vabzdžiai. Taigi, buvo visiškai normalu, kad iš lubų kartais nukrisdavo kokia kirmėlė. Man tai buvo baisiausia, nes nenorėdavau, kad patektų į plaukus.
Obuoliai ant stogo
Be viso to, dar nuolat nuo obelų krisdavo ir obuoliai, kurie ridendavosi stogu žemyn. Tai buvo taip pat įdomus dalykas, nes aš gyvenau palėpės tipo kambaryje, ir tie obuoliai krisdavo man tiesiog virš galvos. Nebijodavau, bet miegoti tai trukdydavo. Kita vertus, panašiai kaip ir turint katę, kuri visada triukšmauja, nebūdavo baisu dėl jokio triukšmo, nes žinodavau, kad tai obuoliai.