Statinė prie namo

Vaikystėje kiekviena namų ir aplinkos detalė kelia žavesį, džiaugsmą, verčia stebėtis, matyti ir jausti daug. Net ir paprasti skardiniai lietvamzdžiai ir jais į statinę varvantis vanduo. Vaikystėje vanduo, kaip ir žemė, smėlis, tampa tomis pirmapradėmis materijomis, kuriomis norisi džiaugtis, norisi jas liesti, glostyti, kurios žadina fantaziją.

Balija prie namo

Pirmiausias prisiminimas iš vaikystės – didelė žema aliuminio balija prie namo, virš jos – seni surūdiję lietvamzdžiai. Greta didelis medis, nuo kurio pavasarį krinta žiedai, vasarą obuoliai, rudenį lapai. Visa tai krenta ir į lietvamzdį, nes jis tokioje padėtyje. Todėl jis kartais užsikemša, o kartais pro savo burna tarsi atryja didelį gniužulą rudų supuvusių lapų. Mes, vaikai, labai mėgstame šią baliją. Kartais apimti drąsos metame sau ir kitiems iššūkį – kas įkiš ranką ikibalijos galo. Atsimenu save labai mažą, kelių metų, kai kišant ranką į pilną baliją, vanduo pasiekia pažastį ir sušlapina palaidinę, kurią vėliau kruopščiai slepiu nuo mamos. Kartais vanduo balijoje įgyja bjaurų kvapą. Taip nutinka tada, kai lietvamzdžiais ilgesnį laiką nenuteka joks vanduo, nes žemę plaka sausra. Tada vanduo tampa nebetinkamas žaisti kavinei ir pilstyti į žaislinius indukus. Balija stovi čia seniai, todėl jos kraštai apaugę juodomis ir žaliomis vandens žolėmis, kurias mes vadiname "maurais". Rytais, ypač šiltą saulėtą vasarą, vanduo yra skaidrus ir tos žolės spindi kažkaip prabangiai, kaip smaragdai. Bet jeigu pradedame kažką žaisti su balijos vandeniu, jis bematant susidrumsčia ir tampa pilkas bei tirštas kaip rūkas.

Didelė statinė prie garažo

Kiti lietvamzdžiai suteka į didžiausią statinę prie garažo. Aš esu per maža ir negaliu pamatyti, kas yra statinėje, kiek to vandens. Kai šiek tiek ūgtelėju ir galiu pamatyti, arba regiu viską palypėjusi ant kokio grumsto, mama neleidžia lįsti prie tos statinės. Todėl atsiranda dar didesnis noras žaisti su tuo uždraustu daiktu. Taip ir darome. Tačiau ši statinė baugina ir be mamos grasinimų. Jos dugno nesimato, tai tarsi didelė juoda skylė, į kurią vieną kartą buvo įlipęs mano brolis, ir tą dieną visi jį kieme laikė didvyriu.

Kas lietvamzdžio viduje?

Kiekvienas lietvamzdis taip pat aprepia tik ribotą gylį vaizdo. Kas ten, toliau, kur jis užlinksta? Kišame į gilumą žoles,pagaliukus, akmenis, rankas. Slidu, glitu, šalta. Svajojame, kad būtume pelės ir galėtume tirtėdami iš baimės ir azarto prabėgti šlapiu lietvamzdžio tuneliu.